Kai buvau mažametė, dienas leisdavau ant senos močiutės kelių, kuri nepailsdama įmantriausiais raštais megzdavo sukneles, sijonus, palaidines. Tuo metu, maždaug prieš keturias dešimtis metų, kai parduotuvėse nebūdavo gausios prekių pasiūlos, moterys puošdavosi rankų darbo praktiškomis ir originaliomis grožybėmis. Man būdavo įdomu stebėti, kaip iš didžiulio vilnonio siūlų kamuolio su vikrių močiutės pirštų pagalba atsirasdavo megzti gaminiai.
Būdama pradinukė, darbščios močiutės paskatinta, pradėjau mokytis megzti. Kai visi vaikai pertraukų metu žaisdavo judriuosius žaidimus, šokinėdavo per gumytę ar tiesiog vaikščiodavo koridoriais, aš laiką leisdavau kitaip: iš kuprinės išsiimdavau virbalus, siūlus ir megzdavau. Netrukus sulaukiau mokytojų dėmesio ir palaikymo. O tai ir vedė mane pirmyn. Pirmieji mano darbeliai buvo skirti katinėliams ir lėlytėms. Nuo devintos klasės mezgiau ne tik sau, bet ir broliams, draugėms, tetoms.
Nors šiandien parduotuvės lūžta nuo prekių įvairovės, sparčiai keičiasi technologijos ir laisvalaikio praleidimas kitoks, yra smalsių mokinukų, kuriems įdomu, kaip gyvenome anksčiau ir kaip senolių tradicijas galėtume išsaugoti.
Taigi, auksarankių klubo nariai paėmę virbalus į rankas kibo į darbą. Susipažinę su mezgimo pradžiamokslį, suprato, kad mezgimas yra kūryba, puikus laisvalaikio praleidimo būdas, o gal ir pragyvenimo šaltinis…
Vos tik įsijautus į darbo procesą laikas tirpte ištirpdavo. Vaikai, kupini entuziazmo, darbą tęsdavo ir pasibaigus užsiėmimui arba pertraukų metu. O kad darbo rezultatai būtų akivaizdūs, artėjant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai vaikai nusprendė pasipuošti savo rankų darbo megztomis arba nertomis trispalvėmis apyrankėmis.
Žaviuosi mažaisiais auksarankiais, ypač berniukais. Buvo miela stebėti darbštuolius bei gėrėtis senolių patirtimi, perduota iš kartos į kartą. Kas žino, gal kada nors pravers?..
Ką išmoksi – ant pečių nenešiosi /Liaudies patarlė/.
Pradinių klasių mokytoja Nijolė Ramonienė